Ach… Tas saldus jausmas, kai atrodo, kad pasaulyje sustojo visas laikas, pilve skraido tūkstančiai drugelių, pradeda prakaituoti delnai, širdis krūtinėje daro kūlversčius ir šoka tvistą. Ne, ne! Tai ne egzamino laukimas! Tas jausmas yra meilė. Saldi kaip medus. Ryški kaip saulė. Stipri kaip… Gana! Užtenka seilėtis. Šiais laikais meilė yra toks paprastas dalykas, kad ją patiria (ir kitus erzina) net vilkolakiai, robotai, vampyrai, kurie dienos šviesoje švyti kaip Kalėdų eglutė. Visas veiksmas vyksta taip pat: mergina įsimyli vaikiną, vaikinas įsimyli merginą. Kelią pastoja modelis, Miss Pasaulis, superžvaigždė, prezidentas, karalius, benamis… Tokio gražumo žmogus, kad net apakti galima! Svarbiausia išsirinkti tą, kurį bus maloniau pažeminti. Taigi pagrindiniai herojai susipyksta, prisipažįsta mylį, išsiskiria, supranta, kad iš tikrųjų kažką mylėjo, grįžta, susitaiko, pasibučiuoja. Ilgai ir laimingai gyveno. The end. Dar tik trūksta spragintų kukurūzų… Grįžtant prie meilės, kodėl atrodo, kad ji mėtosi už kiekvieno kampo? Ta mergina jau draugauja, tas vaikinas jau užimtas. O! Žiūrėk! Jie jau spėjo išsiskirti ir pakeisti kitu vienkartiniu pakaitalu! Tai kur man rasti tos meilės? O gal jūs patys ją užsiauginate? Tai kur perkate sėklų? Tik prašau, nesumaišykite mano užsakymo. Man reikia meilės, o ne nelaimingos meilės sėklų. Ragavau antrojo vaisiaus. Skanus nebuvo, bet užtenka ilgam. Ir dar pigus!
Ironiška… žinote, kas yra ironiškiausia? Įsimyli du vaikinus. Ne! Ne tuo pačiu metu! Tada jau būtų graudu. Taigi, ironiška tai, kad tie vaikinai tokie panašūs! Žinote kuo? Jie abu turi tokius pačius vardus. ( Haha! Geriausias gyvenimo pokštas.) Abiejų plaukai juodi, akys rudos, abu aukšti, o svarbiausia, kad jie mano „taikiniai“, tačiau, kaip visada, papuola judantys. Mano šaudymo įgūdžiai prasti, net gėda apie tai kalbėti. Kitą kartą lankysiu šaudymo į taikinį paskaitą arba nusipirksiu automatinį šautuvą. Pasikviesiu visas „Forever alone“ grupės nares ir kartu eisime į medžioklę. Bet slapta sukčiausiu. Šš! Tik neišduokit. Svarbiausia, kad per anksti nepaleisčiau meilės išalkusio grobuonio. Jau turiu gerai perprastą sekimo prietaisą/radarą akyje, dabar tik reikia sulaukti tinkamos aukos. Pykšt pokšt ir tu jau spąstuose! O jeigu ir tai nepadės, lieka tik viena išeitis. Imu telefoną į rankas ir surenku numerį: 8(610)…. „24 valandos“ padės įveikti visas bėdas!
Pakalbėkime apie nelaimingą meilę filmuose. Taigi, tuo ir baigiasi pastraipa. Negaliu sugalvoti nei vieno romantinio filmo, kuriame vyrautų tokia meilė. Gerai, kad bent jau žinau kelis japoniškus animacinius filmukus, vadinamus anime. Kas nežino, kas yra anime, tai tokie filmukai, kuriuose piešiami veikėjai nenormaliai didelėmis akimis. Pati pasijuokiu iš dalykų, kuriais domiuosi. Apgailėtina. Taigi, kadangi esu iš dalies otakė (nenormaliai didelė anime ir manga fanė), pasidalinsiu savo didžiąja išmintimi apie juos. Liūdniausi ir labiausiai sugraudinę anime/manga: „Koizora“ („Meilės dangus“), „Elfen Lied „(„Elfų daina“), „Variante“ („Rekviem pasauliui“), „Hotarubi No Mori e“ („Į jonvabalių šviesos mišką“). Peržiūrėjus iki pat paskutinės minutės, ašaros plūdo upeliais, grindys buvo nuklotos nosinėm. Net dabar prisiminus akyse kaupiasi ašaros. (Sugebėsiu nepravirkti! Aš tai galiu! Reikia tik giliai įkvėpti ir smarkiai mirksėti) Suprantu, kodėl juos žiūrėjau viena ir tamsoje… Išvardinti anime/manga yra priskiriami nelaimingai meilei, nes bent vienas iš pagrindinės poros miršta. Tiesą pasakius, į šį faktą tik dabar atkreipiau dėmesį. Ir dar vadinuosi fanė… Galima daryti išvadą, kad geriau žiūrėti filmus, skaityti knygas (manga) apie nelaimingą meilę nei ją patirti pačiam. Nebent jūs esate Aš. Tada gal vis dėlto geriau ją patirti. Bent jau nereikės išleisti pinigų nosinėms.
Neaptariu temos apie nelaimingą meilę muzikoje. Visi klausosi muzikos: vieni daugiau, kiti mažiau. Vieni klausosi roko, kiti repo, treti – visko po truputį. Niekas nesiginčys, kad pagrindinė dainų tema yra nelaiminga meilė. Vyrai dainuoja, kaip merginos sudaužė jiems širdį, merginos – kaip vaikinai paliko dėl kitos. Vienas kitą kaltina, melancholiškai traukia serenadas, kartais nepataikydami į natą, dainuoja apie savo sudaužytą širdį, sulamdytą sielą bei pažeistą protą. Kartais išvadina priešingą lytį įvairiais žodžiais, kurie dažniausiai būna keiksmažodžiai. Negaliu nepaminėti dainų ir apie laimingą meilę. Dažniausiai jos būna juokingos, su ironijos gaidele, kurią labai mėgstu. Ypač vakarienei. Kartais ir pietums. Muzika – geriausias būdas išgyventi sudaužytą meilę. Tereikia įsijausti į dainos žodžius. Svarbiausia tik juos suprasti. Gali kartu dainuoti, traukti dainą tol, kol kaimynai iškviečia psichiatrinę arba kol išdūžta langai. Ir nelieji ašarų, ir širdies neskauda, tik langų gaila.
Pabaigoje, kad atrodyčiau protingesnė, galėčiau teigti, kad visi žmonės yra patyrę tiek laimingą, tiek nelaimingą meilę. Jei tai būtų melas, pusė esančių knygų, filmų, dainų neegzistuotų. Vieni meilę patiria anksčiau ir dažniau, kiti vėliau ir rečiau. Kuriam būriui priklausoma, reikia nuspręsti pačiam. Esu garantuota tik dėl vieno dalyko – ašaros tekės skruostais upėmis ir upeliais tik tada, kai žiūrėsiu liūdnus filmus. Gyvenimas per daug įdomus, trumpas, ilgas, nuobodus, liūdnas, smagus, Nenuspėjamas, kad liūdėčiau dėl kažkokio asilo ir idioto, kuriam aš neįtikau tokia, kokia esu. Pasiimu krūvą naujų nosinių, šiltos žalios arbatos, maišelį sausainių, antklodę ir lekiu žiūrėti naujo liūdno filmo. Šš! Tylos! Filmas prasideda…
Greta Navickaitė
Leave a Reply