Gimnazijos istorija

I. Joniškėlio parapinė mokykla (1810-1899)

 1808 metais Ignas Karpis (1780–1809), Benedikto Karpio ir Karolinos Puzinaitės sūnus, Vilniaus universiteto auklėtinis, Upytės vėliavininkas, didelių dvarų paveldėtojas ir filantropas, parašo testamentą, kuriuo išlaisvino (remdamasis caro Aleksandro I 1803 m. įsakymu, suteikė „laisvųjų artojų“ statusą) apie 16000  savo dvarų valstiečių. Jiems buvo dovanotos visos skolos, negana to, kiekvienas gavo po 30 olandiškų talerių. Tačiau „laisviesiems artojams“  nebuvo skirta žemės, daugelis ir toliau liko dvaro nuomininkais, tad laisvė buvo sąlyginė.

Tuo pačiu testamentu buvo paskirta 400 000  lenkiškų auksinų  „steigti parapinei mokyklai prie Joniškėlio bažnyčios tos parapijos valstiečiams ir ligoninei tos pat parapijos ligoniams“. Ši fundacija buvo garantuota Devoniškių ir Ripeikių dvarais. Mokymo priemonėms pirkti papildomai skirta 40 000 lenkiškų auksinų. Mokymas ir gydymas Joniškėlio parapijos žmonėms turėjo būti nemokamas.

 Mokyklai ir ligoninei buvo paskirti du mūriniai dviejų aukštų pastatai ir 6 margai žemės. Testamento vykdymas  ir priežiūra buvo paskirta Vilniaus universitetui.

1810 metų spalio mėnesį universitetas patvirtino mokyklos programą ir nuostatus. Turėdamas nemenką finansinę bei sprendimų priėmimo laisvę, universitetas paruošė visiškai naują  tiems laikams mokymo programą, kuri gerokai peržengė parapinės mokyklos ugdomas kompetencijas. Joniškėlyje buvo atsisakyta lotynų kalbos ir įvestos žemdirbystės, sodininkystės, gyvulininkystės pamokos. Tokios programos sudarymą greičiausiai lėmė tuo metu Europoje populiarios antibaudžiavinės idėjos ir mokymas apie laisvą valstietiją bei jos švietimą. Kartu tai buvo ir savotiškas eksperimentas. Jei jis būtų pasiteisinęs, Joniškėlio tipo mokyklos būtų steigiamos ir kitose Lietuvos vietose.

 Oficialiai mokykla buvo atidaryta 1811 metų sausio 2 dieną. Iškilmingame atidaryme dalyvavo Karpių giminės ir vietos valdžios atstovai.

Mokyklai paskirtas  pastatas buvo pusantro aukšto, stačiakampės konfigūracijos, išilginės koridorinės sistemos. 19-oje pastato kambarių buvo įsikūrę kabinetai, biblioteka, mokytojų butai.

Naujai įkurta švietimo įstaiga buvo realinio profilio,  ketverių metų mokymo, dviklasė parapinė mokykla. Pirmaisiais mokytojais dirbo Jonas Blusys ir Ignas Radavičius. Pirmasis buvo baigęs Vilniaus gimnaziją, antrasis Kražių gimnaziją ir šiek tiek studijavęs Vilniaus universitete. Abu mokytojai mokėjo lietuviškai – toks buvo universiteto reikalavimas.

Į mokyklą buvo priimama  nuo 7 metų amžiaus. Mokslo metai prasidėdavo spalio 1 d. ir trukdavo iki liepos 1 d. Pamokos vykdavo nuo 8 iki 12 val. ir nuo 14 iki 18 val. Popietinės mokymosi valandos dažniausiai buvo praleidžiamos mokyklos sode ir darže. Gyvulininkystės ir didesnių lauko darbų praktika atliekama dvare. Gruodžio ir birželio pabaigoje buvo laikomi egzaminai.

Pamokos vykdavo  rusų ir lenkų kalbomis. Pirmus dvejus metus buvo dėstomi bendrieji dalykai su trupučiu žemės ūkio pagrindų: skaitymas, rašymas, katekizmas, bendroji ir Rusijos geografija, gamtos mokslo žinios apie mineralus, augalus, medžius, gyvulius. Žinios praktiškai įtvirtinamos pratybomis sode ir darže.

Trečiais ir ketvirtais metais daugiau dėmesio buvo skiriama tiksliesiems mokslams bei jų praktiniam pritaikymui: geometrija – matavimams, braižyba – kaimo statybai. Tačiau reikšmingiausi buvo žemdirbystės, sodininkystės, daržininkystės, gyvulininkystės, sąskaitybos mokslai bei laukų matavimo, statybos, ūkio padargų gamybos praktikos darbai.

Buvo mokoma naudojantis taip vadinama Lankasterio bendro mokymo metodika, kuri išpopuliarėjo  18-19a. sandūroje. Tai tokia mokymo forma, kai vienas mokytojas įstengė organizuoti kelių dešimčių ar net šimtų moksleivių mokymą. Iš ryto pedagogas dirbo su gabesniais mokiniais, vadinamais monitoriais, kurie vėliau dirbo su  likusiais vaikais, suskirstytais grupelėmis. Kad šis metodas buvo pritaikomas sėkmingai, rodo tas faktas, jog Vilniaus universitetas į Joniškėlį siųsdavo mokytojus susipažinti ir pasimokyti,  kaip reikia  taikyti Lankasterio metodą.

Nežinia, ar tai, kad Joniškėlio parapinėje mokykloje nebuvo mokoma lotynų kalbos ( gabesniems mokiniams, norintiems ir galintiems tęsti mokslu toliau, ji buvo būtina), ar todėl, kad tėvai neįvertino realinio mokymo turinio – mokykla nebuvo populiari. 1815 metais mokėsi 14 vaikų, o 1821 m. vizitacijos metu rasti tik 6 besimokantys.

Po 1831 metų sukilimo caro administracijai  uždarius Vilniaus universitetą  Joniškėlio mokyklos priežiūra perėjo Vilniaus mokyklų apygardos globėjo žinion, iš mokymo programos buvo išmesti žemės ūkio dalykai.

Tiesa, kol dar dirbo ankstesnieji  mokytojai, agronomijos dalykai  buvo mokomi „iš inercijos“. Nelikus jų Joniškėlyje liko paprasta parapinė mokykla.

Aplinkiniai stambūs žemės valdytojai tuoj pajuto, kad mokyklos programos susiaurinimas neišėjo jiems į naudą. Tuo metu ima didėti žemės ūkio produktų paklausa. Jų gamybai intensyvinti prireikė labiau kvalifikuotų darbininkų, todėl pradėta rūpintis atgaivinti Joniškėlio mokykloje buvusią ar į ją panašią mokymo programą, pastarąją gerokai papildant agronomijos dalykais. Po ilgų susirašinėjimų su carinėmis institucijomis pagaliau gautas sutikimas ir 1838 m. mokykla buvo pertvarkyta į žemesniąją agronomijos mokyklą mokant rusų ir lietuvių kalbomis. Pastarosios teko kone iš karto atsisakyti, nes paaiškėjo, jog nėra jokios agronominės literatūros lietuvių kalba ir greitai nebus. Tik tradiciškai tęsiamas agronomijos mokymas jau nepasiekė ankstesnio lygio, tačiau nenutrūko.

1860-1861 m. Joniškėlio dvaro savininkas ir mokyklos globėjas Felicijonas Karpis siekia stiprinti žemės ūkio mokymą. Tuo tikslu  1862 kovo mėnesį į vyresniojo mokytojo pareigas pakviečia gabų gamtininką, botaniką, puikų žemės ūkio dalykų ir lietuvių kalbos žinovą Lauryną Ivinskį.

Pastarasis Joniškėlyje rado neblogas darbo sąlygas. Gausi ir nuolat papildoma biblioteka (1857 m. 308 egzemplioriai, 116 pavadinimų knygų), 239 mokymo priemonės, 200 iš Anglijos užsakytų rašomųjų lentelių, 1400 grifelinių pieštukų.

1862 metų rudenį  mokslo metus pradėjo 69 mokiniai: 54 jų buvo kilę iš valstiečių, 14 – iš bajorų, 1– iš miestelėnų šeimos. Didžioji dauguma gyveno bendrabutyje, kuris buvo įsikūręs keturiuose mokyklos pastate įrengtuose butuose. Išaugus mokinių skaičiui  F. Karpis savo sąskaita išnuomojo miestelyje du butus . Iš to meto vizitacijos knygų matyti , kad mokinių buitinės ir mokymosi sąlygos buvo palyginti neblogos: gyvenamieji kambariai ir klasės švarios ir  tvarkingos. Sąskaitos už apšvietimą, šildymą, knygas ir mokymo priemones buvo apmokamos iš fundacinių lėšų.

Mokyklos išlaikymui skirtas lėšas tvarkė vyresnysis mokytojas. Pinigai buvo duodami kiekvieno trimestro pradžioje. Išlaidos buvo skirstomos ne asmenine atsakomybe, o gavus raštišką garbės prižiūrėtojo (dažniausiai Karpių giminės atstovo) leidimą. Pinigai bei apskaitos knygos buvo laikomos mokykloje specialiai tam tikslui skirtoje antspauduotoje dėžėje. Metų gale  būdavo pateikiama ataskaita.

L. Ivinskis rimtai  imasi naujo darbo ir jau 1861–1862 m.m. mokykla priskiriama prie geresniųjų Lietuvos mokyklų. „Iš visų Panevėžio direkcijai priklausančių mokyklų geriausiai dirbama Joniškėlio ir Zarasų mokyklose“, – rašoma 1862 m. ataskaitoje.

Kaip 1863 metų sukilimas palietė Joniškėlio parapinę mokyklą, žinių nėra. Tačiau po sukilimo prasidėjusios represijos buvo juntamos ir čia. 1864 metais Panevėžio gimnazijos direktorius N. Saveljevas Joniškėlio parapinės mokyklos vizitacijos ataskaitoje pažymėjo: „Šiuo metu mokykloje tėra 33 mokiniai, ankstesniais metais jų būdavo net po 80, 90, 100 ir 120. Tokio mokinių sumažėjimo priežastis yra dabartiniai įvykiai, vykstantys šiame krašte.“

Vis labiau imta persekioti lietuvių kalba. „Lietuviškai kalbėti buvo draudžiama ne tik klasėje, – prisimena L. Ivinskio mokinys, – bet ir bendrabutyje, ir net gatvėje.“ Nusikaltusiam ir prakalbėjusiam lietuviškai tuojau užkabindavo ant kaklo pailgai apskrito pavidalo lentelę su užrašu „Za litewskę mową“ („Už lietuvių kalbą). Lentelę nusikaltęs mokinys nešiodavo tol, kol kitas mokinys prašnekdavo lietuviškai.

Būtent šiuo negandų laikotarpiu įvyksta dar vienas pokytis Joniškėlio mokyklos gyvenime. 1865 metais Vilniaus mokslo apygarda pasiūlė parapinės mokyklos bazėje kurti mokomąją agronomijos fermą, turėjusią tapti teorinio agronomijos mokymo ir ūkinės praktikos mokykla.

Atitinkamoms caro įstaigoms sutikus, 1869 metais pradėjo veikti Joniškėlio mokomoji agronomijos ferma bandomajam devynerių metų laikotarpiui.

Fermos veiklai buvo paskirtas 110 hektarų Joniškėlio dvaro žemės, dalis sodo, visi buvusios mokyklos pastatai, mokymo priemonės, biblioteka.

Mokslas truko trejus metus, prasidėdavo spalio 1 d. ir baigdavosi per Jurgines (balandžio 23 d.). Pirmaisiais metais daug dėmesio skiriama bendrajam lavinimui, kitus dvejus – agronomijos, gyvulininkystės, žemėtvarkos pagrindams, praktikos darbams. Specialiojo mokymo teorijai numatyta skirti 60 proc. viso laiko. Uždraudus lietuviškąją spaudą, mokykloje buvo mokoma rusų kalba.

Deja, mokomoji agronomijos ferma nepasiteisino. Jos veikla kasmet vis labiau silpo, ir pamažu ferma tapo dvaro priedėliu. 1887 metais, supratus, kad vien tik praktinis lavinimas negali atstoti tikrosios mokyklos, vėl iškelta reorganizavimo idėja. Šįkart nusprendžiama fermą pertvarkyti į žemės ūkio mokyklą.

1899-1919 m. Joniškėlio pradinė mokykla

1899 metais liepos 1 d. Joniškėlio parapinė mokykla reformuojama į I. Karpio vardo žemės ūkio mokyklą. „Naujosios mokyklos tikslas – vietos valstiečių vaikų mokymas bendrųjų pradžios mokyklos dalykų ir duoti žemės ūkio dalykų pagrindų, būtinų valstiečių buityje.“ Kaip ir ankstesnė parapinė, taip ir naujoji žemės ūkio mokykla buvo išlaikoma iš I. Karpio testamentu skirtų lėšų. To meto liaudies švietimo ministerija nustatė penkerių metų mokymo kursą (3 metai bendrojo lavinimo dalykų, 2 metai – žemė ūkio dalykų (vieni metai – neprivalomi- specialioje klasėje). Praktiniams mokymams buvo skirtas žemės sklypas ir sodas . Naujoji mokykla kuriama sujungus pradinį mokymą su  buvusios mokomosios agronomijos fermos materialine baze  ir sukauptu patyrimu.

Senasis mokyklos pastatas Joniškėlio centre, šalia bažnyčios, buvo pernelyg ankštas. Gavus lėšų iš valstybės iždo, nuspręsta statyti naują. Mokslo apygardos architektas Bykovskis Mažupės ir Mūšos santakoje, I. Karpio mokyklai paskirtoje žemėje, suprojektavo didelį dviaukštį raudonų plytų pastatą. Jis buvo sumūrytas per vieną sezoną. Darbus vykdė rangovas iš Kauno – Rabinovičius.

1903 m. mokslo metus mokykla pradėjo naujuose rūmuose. Juose buvo įrengti ir mokytojų butai.

Atnaujintos mokyklos vadovu – mokytoju inspektoriumi tapo atsargos karininkas I. Čuchmasovas, dėstęs tiksliuosius mokslus, mokytojais dirbo J. Jekimovas, M. Točilinas, A. Vietvinskis, S. Ošoklinskis, prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą – M. Itomlenskis, vėliau dėstęs Kauno aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje.

1903–1907 m. Joniškėlio žemesniojoje žemės ūkio mokykloje mokėsi Stanislovas Mastauskis, Povilas Snarskis, vėliau tapę žymiais mokslininkais.

Pamokos vykdavo vėlų rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį, kai sumažėdavo ūkio darbų. Mokiniai vasaros atostogų neturėjo: reikėdavę daug ir sunkiai dirbti, tačiau už tai visus mokymosi metus nemokamai buvo maitinami mokyklos valgykloje.

Į pirmą kursą kasmet priimdavo iki 60 mokinių. Bet tiek daug kandidatų ne visada atsirasdavo: 1906 m. tesusidarė apie 20. Lietuvių buvo nedaug, nes mokslas kainavo 75 rublius, o moksleiviams lietuviams buvo skirtos tik šešios stipendijos. Tuščias moksleivių vietas užimdavo turtingesnių latvių ūkininkų vaikai.

Kartais vartant archyvinę medžiagą ar skaitant negausius to meto prisiminimus gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog XX a. pradžioje senosios Joniškėlio parapinės mokyklos neliko. Tarytumei ją pakeitė naujoji I.Karpio vardo žemės ūkio mokykla. Tai netiesa. Mokykla ir toliau sėkmingai gyvavo. Iš parapinės pavirtusi į pradinę, ji buvo neatskiriama naujosios mokyklos dalis. Tik baigę pradinio ugdymo kursą Joniškėlyje mokiniai mokslus galėjo tęsti žemės ūkio mokykloje.

 Ir jei per pirmą gyvavimo šimtmetį žemės ūkio pagrindų dėstymo kokybė nuolat svyravo, tai bendrųjų dalykų mokymas buvo geras ir mokykla turėjo neblogą vardą (gydytojo Jono Leono Petkevičiaus visi sūnūs prieš stodami į gimnaziją privalėjo išeiti Joniškėlio pradžios mokyklos kursą).

1915 metais, vykstant Pirmojo pasaulinio karo mūšiams ir artėjant kaizerinės Vokietijos kariuomenei, mokykla gavo nurodymą evakuotis į Rusiją. Svarbiausias mokyklos turtas, daugelis mokytojų ir keliolika mokinių atsidūrė Jekaterinburge. Pradinės ir žemės ūkio mokyklų pastatai, likę be šeimininkų ir priežiūros, karo metu buvo nuniokoti, o jų turtas išgrobtas.

1919-1929 m. Joniškėlio keturklasė vidurinė mokykla

Praūžus Pirmojo pasaulinio karo viesulams ne tik Joniškėlio, bet ir visos Lietuvos mokyklos susidūrė su opia problema – trūko mokytojų. Dauguma senųjų, dažniausiai rusų kilmės mokytojų pasitraukė į Rusiją, o naujai besikuriančioje Lietuvos valstybėje naujų specialistų dar nebuvo paruošta. Iniciatyvos imasi vietos inteligentija. 1918 metais Linkuvos mokytojas Jonas Grobis Pasvalyje suorganizuoja dviejų mėnesių mokytojų kursus. 1919 metų vasarą buvusioje Joniškėlio žemės ūkio mokykloje J. Grobis kartu su Šiaulių apskrities mokyklų inspektoriumi V. Karveliu organizavo mokytojų bendrojo lavinimo vasaros kursus, kuriuos lankė 49  klausytojai.

Pirmieji tuometinėje Joniškėlio apskrityje 1918 m. progimnaziją atidarė linkuviečiai. Joniškėliečiams sekėsi sunkiau. Nors ir buvo gerą šimtmetį gyvavusi nebloga aniems laikams dviklasė pradinė ir jos pagrindu suskurta žemės ūkio rusiška mokykla, nebuvo mokytojų, o pastatai buvo stipriai nukentėję per karą ir po jo.

Ypač smarkiai mokykla nukentėjo 1919 metų balandžio pabaigoje bolševikų ir Joniškėlio partizanų mūšio metu. Tuomet buvo apšaudytas bažnyčios bokštas, tad šalia stovėjusiai mokyklai kliuvo ne ką mažiau. Buvęs Joniškėlio pradinės mokyklos vedėjas S. Baranauskas rugsėjo mėn. raštu kreipiasi į valsčiaus taryba, prašydamas kuo greičiau suremontuoti mokyklos pastatą, nes „… languose stokojama 150 šibų, iš kurių 137 galima sutaisyti tik pataisius rėmus, sugriauti 4 pečiai“. Dėl šios priežasties 1919 metais mokslo metai pradedami pavėluotai  –  spalio mėnesį.

Pirmuoju Joniškėlio vidurinės mokyklos direktoriumi paskiriamas Juozas Drazdauskas. Dėl vėliau prasidėjusių mokslo metų dalis vaikų išvažiavo mokytis į kitas aplinkines mokyklas (Linkuvos, Biržų, Panevėžio). 1919 metų spalio 14 d. buvo paskelbti stojamųjų egzaminų rezultatai, pagal kuriuos į pirmąją kuriamos vidurinės mokyklos klasę buvo priimta 20 berniukų ir 10 mergaičių. Tai daugiausia buvo vaikai iš Joniškėlio bei aplinkinių kaimų (Vildūnų, Valdeikių, Stačiūnų, Narteikių, Meškalaukio, Židonių ir kt.). Stojančiųjų amžius nebuvo ribojamas, tad vienoje klasėje greta mokėsi ir dešimtmetis vaikas,  ir dvidešimtmetis jaunuolis.

 Pirmaisiais mokytojais (be J. Drazdausko ) dirbo vietos klebonas J. Liubšis (tikybos mokytojas) ir Viktoras Baltrušaitis (muzikos ir dainavimo mokytojas).

 Prieš kiekvienus mokslo metus susirinkę mokytojai kartu su  tėvų komitetu išnagrinėdavo iš Švietimo ministerijos gautą pamokų darbo planą ir, reikalui esant, padarę jame pakeitimus, grąžindavo Švietimo ministerijai galutinai jį patvirtinti.

Kadangi tuometė švietimo sistema dar tik formavosi, buvo sunku suderinti mokymo programas visose Lietuvos mokyklose. Daug kas priklausė nuo turimų mokytojų skaičiaus, jų kvalifikacijos, esamų patalpų. Tad Joniškėlyje, kaip ir daugelyje to metų mažesnių mokyklų, buvo laikomasi Švietimo ministerijos nuostatos, jog pagrindinis vidurinės mokyklos uždavinys –  paruošti kuo daugiau apsišvietusių žmonių. Nebuvo atmetama ir prielaida, jog daugeliui mokinių 4 klasių vidurinė mokykla bus galutinė mokymosi pakopa.

Tuo naudodamasi, Joniškėlio vidurinės mokyklos pedagogų taryba į ketvirtos klasės mokymo programą įtraukė net tris specialybinius dalykus: bitininkavimą, sąskaitybą, amatininkavimą.

Taip pat nuo trečios klasės buvo įvestas lotynų kalbos mokymas. Tiesa, pastarąją kelis kartus buvo bandyta pašalinti iš mokymo programos, tačiau pasipriešinus tėvų komitetui disciplina palikta.

1920 metais J. Drazdauskas pasiprašo atleidžiamas iš mokyklos vedėjo pareigų. Laisvą vedėjo vietą užima  į mokyklą ateinantis dirbti Stanislovas Baranauskas (mokėsi Joniškėlio I. Karpio žemės ūkio mokykloje, vėliau Peterburge baigė namų mokytojų kursus).

Kasmet augant mokinių skaičiui didėja ir mokytojų kolektyvas. Iš viso nuo 1921 iki 1929 Joniškėlio vidurinėje mokykloje dirbo penkiolika pedagogų.

Įsteigus Joniškėlio vidurinę mokyklą (1919 m.) joje kurį laiką mokėsi vien lietuviai. Tačiau jau nuo 1921metų, sustiprėjus mokyklos materialinei bazei ir pedagogų kolektyvui (jau dirbo 6 mokytojai, trečioje klasėje pradėta mokyti lotynų kalbos), į mokyklą savo vaikus pradėjo leisti žydų bendruomenė. Per visą mokyklos gyvavimo laikotarpį (1919–1929 m.) žydų vaikų, tiesa, išimtinai mergaičių, kasmet mokėsi apie 3-4 procentus.

Žydaitės mokykloje buvo atleidžiamos nuo tikybos pamokų ir mokyklos lankymo šeštadieniais. Žydų tautybės berniukai nei pradinės, nei vidurinės lietuviškų mokyklų nelankė. Palankius kiek žydų mokykloje, vadinamoje iškale, rabino pamokas, berniukus, kurie ketino mokytis toliau, tėvai veždavo dažniausiai į Panevėžio arba Telšių gimnazijas.

Mokinių skaičius iki 1927–1928 m.m. buvo pakankamai stabilus (apie 120 moksleivių).  I, II ir III klasėje vidutiniškai būdavo nuo 33 iki 40 mokinių ir tik paskutinėje, išleidžiamojoje VI klasėje, matyt, dėl sugriežtinamų pažangumo reikalavimų mokinių sumažėdavo iki 20–24.

Teritoriniu požiūriu pagrindinį vidurinės mokyklos kontingentą sudarė Joniškėlio miestelio (apie 31 proc.) ir aplinkinių kaimų (apie 25 proc.) vaikai. Tačiau namažai vaikų atvykdavo mokytis  ir iš kaimyninių valsčių: Pušaloto(apie 11 proc), Naujamiesčio ir Klovainių (apie 6 proc.), Pasvalio ir Vaškų (apie 5 proc.), Linkuvos, Rozalimo, Pumpėnų ir kt.

Joniškėlio vidurinė tapo gyvu to meto kultūros židiniu. Čia nuolat buvo rengiami įvairūs vakarai, koncertai, valstybinių švenčių minėjimai. Aktyviai reiškėsi mokytojos O . Grigaliūnaitės vadovaujamas dramos ratelis.

Viešiems vakarams, be vaidinimo, buvo ruošiama ir mokyklos choro programa. Tuo metu chore dainavo apie 30-40 mokinių. Programą ruošdavo muzikos mokytojas V. Baltrušaitis, kartu buvęs ir bažnyčios vargonininkas.

Iš viešų koncertų gautą pelną mokiniai panaudodavo knygoms pirkti mokinių bibliotekai ir vargingiesiems remti. Tuos reikalus tvarkė mokykloje įsteigtas (1924) mokinių kooperatyvėlis, kuriam padėdavo tėvų komiteto narys K. Venislovas ir vienas iš mokytojų.

Ypač moksleivių veikla mokykloje ir miestelio visuomenėje suaktyvėjo po to, kai 1922 metais buvo įsteigta mokinių kuopa „Dagilėlis“.

Joniškėlio vidurinėje mokykloje veikė skautų, ateitininkų, pavasarininkų organizacijos, leistas laikraštis „Gabija“

1929 -1944 Joniškėlio V. Kudirkos pradinė mokykla

1927-1928 metais pradėta, kaip dabar sakoma, švietimo reforma: pradėtas įgyvendinti privalomas pradinis ugdymas ir plečiamas gimnazijų tinklas.

Būdamos gimnazijų žemesnių klasių paralelės, vidurinės mokyklos ėmė mažėti, daug kur pradėta reikalauti šešių klasių cenzo. Jos paliktos nedaugelyje miestelių kaip parengiamosios mokyklos aukštesniajam gimnazijos kursui. O kitas, ypač tas, kurios buvo netoli nuo jau esamų gimnazijų ar didelių miestų, vyriausybė uždarė.

1928 m. birželio 6 d. Lietuvos ministrų kabinetas nuo 1929 metų rugpjūčio pirmos dienos iš tuomet veikusių 43 valdžios išlaikomų vidurinių mokyklų uždarė 14, tarp jų ir Joniškėlio vidurinę mokyklą.

Ši žinia labai sujaudino Joniškėlio valsčiaus bendruomenę. Mokyklos mokinių tėvai, miestelio ir apylinkės gyventojai 1928 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į švietimo ministrą, prašydami neuždaryti mokyklos. Raštą pasirašė 108 gyventojai. Deja, Švietimo ministerija nepakeitė savo sprendimo.

1929 m. gruodžio 12 d. Joniškėlio vidurinės mokyklos vokiečių kalbos ir darbų mokytojas Jonas Kučas švietimo ministrui nusiuntė prašymą, kuriuo siūlė vietoj likviduojamos Joniškėlio bendrojo lavinimo mokyklos įsteigti tokią berniukų pradžios mokyklą, kurioje būtų ruošiami ir staliai. Prašymas buvo grindžiamas tuo, jog yra projektas įkurti Joniškėlyje stalių (baldų) fabriką, kuriam yra skirtas ir sklypas. Nors klausimas dar kurį laiką buvo eskaluojamas, jam, ministro reikalavimu, pritarė ir Joniškėlio valsčiaus taryba, tačiau situacija nepasikeitė.

1929  m. rugpjūčio 27 d. Joniškėlio vidurinės mokyklos direktorius S. Baranauskas, vykdydamas Švietimo ministerijos nurodymą (1929 08 20 raštas Nr. 12633), perdavė Pasvalio vidurinės mokyklos direktoriui V. Klusiui įvairaus inventoriaus, kurio bendra vertė sudarė 2795,25 Lt.

Mokyklos patalpos ir 1,25 ha žemės sklypas, priklausęs vidurinei mokyklai, buvo perduoti Joniškėlio V. Kudirkos pradinei mokyklai.

Mokykla pamažu augo ir nuo 1938 metų turėjo jau šešis skyrius.

Joniškėlio V. Kudirkos pradinė mokykla veikė iki pat 1944 m.

1944-1948 m. Joniškėlio progimnazija

Vos prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, atkurtasis apskrities liaudies švietimo skyrius 1944 m. spalio mėnesį visuose valsčiuose ėmė steigti progimnazijas.

Pirmaisiais 1944-1945  mokslo metais progimnaziją, įsikūrusią I. Karpio statytoje mokykloje, lankė 94  mokiniai.  Pirmuoju direktoriumi tapo Petras Zablockas, kuris ir buvo pagrindinis viso mokyklos steigimo darbo organizatorius. Pirmieji metai buvo sunkūs. Trūko visko: suolų, vadovėlių, rašymo priemonių. Vaikai buvo prašomi atsinešti kėdžių, teko naudotis senais vadovėliai, iškerpant netinkamo turinio‚antitarybinius“ lapus, rašalą gaminti iš cheminių pieštukų.

Didžiausią nepatogumą keldavo vietos stoka, mat po vienu stogu glaudėsi dvi mokyklos: pradinė ir progimnazija.

Problema buvo išspręsta su sovietams būdingu pragmatizmu: progimnazija iškelta į netoliese esantį Karpių dvarą, o pradinė mokykla palikta senajame pastate.

Pokario represijų netruko laukti. Jau 1946 metai apskrities valdžia išsiaiškino, jog mokykloje trūksta „tarybinės dvasios“: nėra mokinių ir mokytojų švietimo, pamokos apolitiškos, nėra pionierių ir komjaunimo organizacijų. Tuoj buvo surasti ir „kaltieji“ , prasidėjo kadrų „valymas“. Buvo suimti ir ištremti į Sibirą mokyklos vadovai P. Zablockas ir P. Kurlinkus. Sudaryta mokytojų grupė marksizmui studijuoti, pamažu mokytojai „atvaryti į protą“.

1947 metais pradėtos kurti pionierių, o 1948 komjaunimo  organizacijos. Vieni į jas stojo lyg ir turėdami įsitikinimus, kitus vertė apsispręsti artėjantys abitūros egzaminai, treti – iš baimės. Tuo metu prasidėjo masinis valstiečių varymas į kolūkius, išbuožinimas ir gyventojų trėmimai į Sibirą (1948m.)

1948 -1949 m. Joniškėlio gimnazija

1945 -1946 m.m. progimnazijoje buvo jau keturios klasės, mokėsi 133 mokiniai.

1946 – 1947 m.m. progimnazija išauga į gimnaziją. Jau veikia V klasė. Mokosi 191 moksleivis. Juos moko 10 mokytojų. Tais pačiais metais mokyklos direktoriumi paskiriamas matematikos mokytojas J. Drazdauskas. Tas pats, kuris 1919 metais įsteigė pirmą Joniškėlio keturklasę gimnaziją.

1947-1948 m.m. gimnazijoje atidaryta 6-oji klasė. Mokinių skaičius šokteli iki 217. Berniukai ir mergaitės mokėsi atskirose klasėse. Dirbo 14  mokytojų. Pradinė mokykla veikė atskirai, jos vadovu tapo Mykolas Blevaitis.

1948-1949 m.m. atidarius 7-ąją progimnazijos klasę, Pasvalio apskrities švietimo skyrius oficialiai  suteikė mokyklai Joniškėlio gimnazijos statusą.

1949-1988 Joniškėlio vidurinė mokykla

Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios šalies mokyklos buvo pertvarkomos. Buvo siekiama jas suvienodinti su Rusijos(SSRS) mokyklomis. Iki tol (1949 m.) sovietinėje Lietuvoje veikė keturklasė pradinė mokykla, keturklasė progimnazija ir aštuonių klasių gimnazija. Į pastarųjų dviejų pirmąsias klases buvo priimami mokiniai, baigę pradinę mokyklą. Bet 1949 m. rugpjūčio 20 d. SSRS vyriausybė priėmė nutarimą „Dėl bendrojo lavinimo mokyklų struktūros Lietuvos SSR“, kuris įpareigojo Lietuvos bendrojo lavinimo vidurines mokyklas nuo 1949–1950 m.m pereiti prie vienuolikmetės vidurinės mokyklos.

Šitaip 1949–1950 m.m. išvakarėse pasikeitė visa Joniškėlio mokyklos struktūra: prie aštuonių klasių gimnazijos prijungus pradinę mokyklą, abi jas imta vadini vienu vardu – Joniškėlio vidurinė mokykla. Kuriama ir mokymo programa: ji suvienodinama su SSRS vidurinių (dešimtmečių) mokyklų programomis.

1949–1950 m.m vidurinės mokyklos direktoriumi paskiriamas Mykolas Blevaitis, nes J. Drazdauskas dėl silpnos sveikatos atsisakė eiti šias pareigas.

1950 m. vidurinėje mokykloje mokėsi 574 mokiniai, dirbo 26 mokytojai.

Tų pačių metų vasara pagal naują administracinį – teritorinį suskirstymą Joniškėlis tampa rajono centru. Taigi naujas mokyklos oficialus pavadinimas toks: LSSR Šiaulių srities Joniškėlio rajono Joniškėlio vidurinė mokykla( iki tol nuo 1944 m. buvo Biržų apskrities Joniškėlio valsčiaus Joniškėlio progimnazija, nuo 1947-ųjų Pasvalio apskrities Joniškėlio valsčiaus Joniškėlio progimnazija).

Joniškėlio vidurinė mokykla tampa centrine rajono mokykla, kurioje vyksta rajoniniai užsiėmimai (pasitarimai, mokytojų konferencijos) ir renginiai (rajono mokyklų spartakiados, meninės kultūrinės peržiūros).

Tais laikais dėl įvairių priežasčių (karo metai, pokario sunkumai) vyresnėse klasėse mokėsi ir „peraugusių“ moksleivių. Pagal tuometinius sovietinius įstatymus berniukai, sulaukę 18metų, jeigu ne paskutinėje klasėje, buvo imami į kariuomenę.

1958 – 1959 m.m. vėl pasikeitė mokyklos adresas. 1959 m. kovo 18d. buvo panaikintas Joniškėlio rajonas. Joniškėliui buvo suteiktas rajoninės priklausomybės miesto vardas. Tad mokykla formaliai tapo Lietuvos SSR Pasvalio rajono Joniškėlio vidurine mokykla. Priskirta prie miesto tipo mokyklų, nors 70 proc. moksleivių buvo iš kaimo vietovių.

Svarstant to meto nepažangumo priežastis (bendras to meto pažangumas buvo vos 72 proc.) akcentuojamos nepatenkinamos darbo ir mokymo sąlygos, ankštos patalpos, kuriuose tenka dirbti tiek vyresnėms, tiek žemesnėms klasėms. Todėl 1957 metais buvo pradėtas tipinės 920 vietų vidurinės mokyklos statybos projekto rengimas, o statyba pradėta 1958 m. gegužės 16d.

1959 m. lapkričio 1d. į mokymo programą buvo įvestas gamybinis mokymas. IX klasės mokiniai galėjo pasirinkti 3 specialybes: mechanizatoriaus vairuotojo, sodininko-daržininko ir pienininko. Pirmųjų dviejų specialybių buvo mokoma Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto filialo eksperimentiniame ūkyje, trečiosios – Joniškėlio sviesto gamykloje.

1961–1962 naujus mokslo metus buvo planuota pradėti naujoje mokykloje, bet statybininkai vėlavo, todėl tik 1961 m. rugsėjo 30 d. valstybinė komisija priėmė 920 vietų vidurinės mokyklos pastatą, statybininkų darbą įvertinus tik patenkinamai. Visgi 1961 metų spalio 1 dieną pamokos prasidėjo naujuose rūmuose.

„Brandųjį socializmą“ Joniškėlio vidurinė mokykla išgyvena smarkiai  išaugusiomis klasėmis ( vidutiniškai mokyklą lanko apie 900 mokinių), įvesta kabinetine sistema ir „komunistinio auklėjimo“ gerinimo tikslais gerinamu pažangumu…

1988 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinė mokykla

1988 metais nusprendžiama Joniškėlio mokyklai suteikti vardą. Siūlomi du variantai: V. Kudirkos ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės. Laimi pastarasis  variantas.

1990–1991 m.m. – pirmieji mokslo metai nepriklausomoje Lietuvoje . Daug įvairių sunkumų: nepritaikyti vadovėliai, vaizdinės priemonės, mokymo programos. Patiems mokytojams tenka spręsti naujo gyvenimo padiktuotus uždavinius, orientuotis situacijoje, kūrybiškai naudotis turima ir atsirandančia medžiaga.

Pasiekeitė mokyklos ugdymo procesas, jo turinys, formos. Mokykla pradėjo dirbti 5 dienas per savaitę. Moksleivių žinios pradėtos vertinti lankstesne 10 balų sistema. Nenorintiems lankyti tikybos pamokų suteikiama galimybė rinktis etikos pamokos.

2000—2001 m.m. įvestas profilinis mokymas. Moksleiviai gali rinktis vieną iš profilių: humanitarinį arba realinį.

2004 m. sausio mėn. prie Joniškėlio vid. mokyklos prijungtos 4  kaimiškos pradinės mokyklos kaip skyriai: Meškalaukio, Norgėlų, Švobiškio ir Deglėnų.

2006 m. vyko mokyklos pastato renovacijos darbai, kuriuos iš dalies finansavo Europos sąjunga.

2009 m. liepos 8 d. po dviejų šimtų metų pertraukos pasirašytas Vilniaus universiteto ir Pasvalio rajono savivaldybės susitarimas „Dėl Vilniaus universiteto, VŠĮ Pasvalio ligoninės Joniškėlio slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus ir Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinės mokyklos bendradarbiavimo ir joms teikiamos profesinės globos”. Iš esmės šiuo dokumentu atnaujintas I. Karpio inicijuotas bendradarbiavimas tarp Joniškėlio krašto ir Vilniaus universiteto.

2010 metais Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės Bitės vidurinei mokyklai suteiktas  gimnazijos statusas.