Kiekvieno žmogaus gyvenime yra tūkstančiai žmonių, kurie nekenčia. Tūkstančiai, kurie žavisi. Vienetai, kurie myli. Jei manęs paklaustų, kas gražiausia yra mano gyvenime, aš atsakyčiau, jog mamos šypsena.
Mama. Tik keturios raidės. Du skiemenys ir milijonas jausmų. Šiame žodyje telpa viskas. Šiluma, meilė, rūpestis ir pasiaukojimas. Visa tai, kas gali būti žaviausia šiame pasaulyje. Šis žmogus yra svarbiausias mūsų gyvenime. Visai kaip vanduo, kaip kvėpavimas.
Kiekvienas iš mūsų tikriausiai norėtų atsiprašyti. Už skaudžius žodžius, išdaigas ir sudaužytus gėlių vazonus. Už tas bemieges naktis, slapčiomis riedančias ašaras ir kartais tą liūdesį veide. Mes atsiprašom. Jūs mus auginate tikėdamos, kad po kažkiek metų pamatysit kieme žaidžiančius vaikus, kurie, netyčia apvertę vazoną su pačiom gražiausiom gėlėm, šauks: „Močiute!“
Taip tikrai nutiks. Jūs nusišypsosit matydamos šį vaizdą, o paskui imsit juoktis.
Ir visai nesvarbu, kad raukšlės papuoš veidą, kad vis sunkiau bus užsirišti batus. Visada jausite mūsų rūpestį, kad ir kaip sunku bebūtų.
Jei kas nors paklaustų, ką norėčiau girdėti visą gyvenimą, aš atsakyčiau – mamos juoką.
Meda Kazlaučiūnaitė, Ic(g) klasės mokinė
Leave a Reply