Pasvalio rajone vykusio Epistolinio rašinio konkurse dalyvavusios 7b klasės mokinės Agnės Norvaišaitės darbas vertinimo komisijai pasirodė vienas iš trijų geriausių rajone, jis išsiųstas į respublikinį konkursą.
Mieli žmonės!
Aš kuo skubiau kreipiuosi į Jus, nes paskui tikriausiai bus per vėlu. Noriu visiems pasakyti, koks yra brangus vanduo. Juk ne vienas galvojame: kam taupyti vandenį, jei vis tiek jis niekada nepasibaigs? Šitiek upių, jūrų, vandenynų! Netiesa, jis bet kuriuo momentu gali pasibaigti. Jums tikriausiai sunku įsivaizduoti, kas atsitiktų, jei nebūtų vandens. Paprasčiausiai tiesiog prisiminkite, kaip būdavo blogai, kai meistrai užsukdavo vandentiekį dėl kažkokio vamzdžio įtrūkimo ar jo remonto. Negalėdavote išsivirti net arbatos, išplauti indų, nusiprausti, išsiskalbti rūbų, pasigaminti valgio, pašerti gyvūnėlius… Tiesiog pasaulio pabaiga!
Tikriausiai pamanėte, kodėl man staiga kilo keistas noras kalbėti apie vandenį. Matote, šiąnakt susapnavau labai netikėtą ir labai baisų sapną, jog esu dykumoje ir negaliu iš jos ištrūkti, nes telefonas išsikrovęs, nėra elektros energijos ir dėl to esu labai išsigandusi. Man vanduo jau pasibaigęs. Beprotiškai noriu gerti, tačiau neturiu nė lašelio vandens. Kaitra nepakeliama, gerklė džiūsta, jėgos senka vis labiau ir labiau. Net ima vaidentis, jog netoli girdžiu vandens čiurlenimą, nes esu labai ištroškusi. Kaip išprotėjusi dairausi į visas puses, tikėdamasi pastebėti nors kokį gyvūną, kuris taip pat negali gyventi be vandens. Eičiau iš paskos ir jis tikrai nuvestų prie kokio nors šaltinio. Deja… Kaskart darosi vis sunkiau orientuotis aplinkoje, visos mintys sukasi tik apie tai, kur gauti atsigerti. Kojos linksta, akys peršti, galva ima svaigti nuo nepakeliamo karščio ir troškulio. Parkrentu ir nebeturiu jėgų atsikelti…
Gerai, kad greit pabudau, kad pagaliau baigėsi šis košmaras. Vis dėlto lengvai jo užmiršti negalėjau. Aš sapnavau, kad dykumoje buvau dvi dienas, tačiau jos buvo pačios baisiausios mano gyvenime! Bijojau žūti, bijojau mirti iš troškulio. Ir dabar bijau pamatyti košmarišką vaizdą, kaip mano akyse vysta gėlės, kaip kankinasi iškišęs liežuvį šuo, o aš niekuo negaliu jam padėti, kaip aplink viskas nyksta ir virsta dykyne… Nors ir tame sapne buvo labai baisu, bet tik dabar supratau, kokie mes būdavome kvaili dėl to, kad žaisdavome vandeniu vasarą, laistydavome jį be reikalo, neužsukdavome čiaupo, kai lašėdavo vanduo, bei teršdavome gamtą, net nepagalvodami, jog galime užteršti vandenį, kurį mes geriame. Mūsų organizmui reikia daug švaraus vandens, o mokykloje mokėmės, kad to gėlo vandenėlio mūsų planetoje liko tik trys procentai, o to, kurį mes geriame, liko tik vienas procentas. Pagalvokime, juk jis yra gyvybės šaltinis, nebūtų jo, nebūtų ir mūsų.
Tad noriu jus visus įspėti, jog saugotumėte ir brangintumėte vandenį. Jei norite sutaupyti, bet nežinote kaip, tai parašysiu paprastą pavyzdį, galbūt Jums padės: kai pamatote, jog laša vanduo iš neužsukto čiaupo, Jūs nenueikite, pagalvokite, kad per parą išbėga į kanalizaciją apie dešimt litrų vandens, o paskaičiuokite, kiek jo išbėgs per metus… Taigi jei norite sutaupyti, tai užsukite iki galo čiaupą, o jei neužsisuka, tai keiskite čiaupą. Paprasta, tiesa? Kiti pavyzdžiai būtų tokie pat paprasti. Juk paprasta prie upės neplauti mašinos, neįmesti į vandenį šiukšlės, kokių nors atliekų. Tai galime kiekvienas. Be to, visada pasirūpinkite vandens atsargomis namie, nes bet kurią akimirka Jums vis tiek jo prireiks. (Pabudusi iš sapno pagalvojau, ar turime atsargų.)
Būkime budrūs, nes be vandens ne tik mes patys negyvensime, bet ir žus brangiausi žmonės, gyvūnai, augalai, net ir visas pasaulis.
Mergaitė, kuri sapnavo baisų sapną
Leave a Reply