“Medžiai ir jų niekingi lapai”, „Kaimo žinios“

II b klasės gimnazisto Tomo Masilionio esė, šiais metais Pasvalio rajono jaunųjų filologų konkurse laimėjusios antrą vietą.

Medžiai ir jų niekingi lapai

 

„Gaila, kad medžiai turi nelemtą įprotį mesti lapus.“ Ši frazė nuskamba iš garsiojo Agatos Kristi personažo Puaro lūpų. Susidaro įspūdis, jog medžiai augina lapus tik todėl, kad rudenį galėtų dramatiškai juos numesti. Bet argi taip nėra?

„Margas auksaspalvis ruduo“ – tušti paistalai! Tai tik kanibališkas vaizdinys, kurį žmogus verčiamas matyti kiekvieną rudenį. Storakamieniai, tvirti medžiai palaužiami gyvenimo tarsi gležna smilga,  siūbuojama vėjo plyname lauke. O žmogus? Turbūt jis nevertas medžio vardo. Nei ąžuolo, nei uosio, nei žeminančio drebulės vardo. Nei smilgos! Tik šis veidmainis padaras sugeba nuplėšyti lapus, kurie dar nesubrendę vadintis lapais.

Karnavalas. Ruošiamės kaip įprastai: idėjų lietus ir riksmai, priekaištaujantys vieni kitiems. Kaip įprasta, „šuns balsas į Dangų neina“. Tradiciškai darom viską pagal vieną žmogų, net neklausydami kitų nuomonių… Vis tiek siūlau šokti pagal Don Omar‘ą, o ne pagal nuvalkiotą Lady Gagą… Niekas neklauso. Galiausiai, kai jau užverda kraujas ir išeinu, nuomonės pasikeičia ir darom pagal mane…

Kaip pasakytų garsiojo serialo „Daktaras Hausas“ herojus, „visi meluoja“. Taip, netgi lapai meluoja apie medį. Juk gali užaugti puošnūs lapai, o kamienas pradėti pūti… Ir galiausiai, kai kamienas supus, niekam neberūpės, kokie gražūs buvo lapai, mat visi bus užsiėmę badymu pirštais, bjauriai išsiviepę iš džiaugsmo, kad nebėra lapų. Oi, kokie gi lapai? Kaip galima juos užsiauginti, kai kiekvienas apipila tavo šaknis žvyru, smėliu ar moliu, kol galiausiai vietoj lapo išauga spyglys. Po jo – kitas. Ir taip net nepastebi, kad pradėjęs augti ąžuolu virsti niekingu nušiurusiu kaktusu…

„Gaila, kad medžiai turi nelemtą įprotį mesti lapus.“ O man labiau gaila, kad kaktusai neturi panašaus įpročio mesti spyglius…

 

 ***

 

„Kaimo žinios“

 

Sveiki. Jūs žiūrite Bronytės Kazlauskienės vedamą laidą „Kaimo žinios“. Linkime malonaus ir prasmingo  vakaro!

Pati pirmoji tema – „Antaniuko keliai ir klystkeliai“. Ar žinojote, mano mielosios, kad Antaniukas jau seniai nebekaip sugyvena su Maryte? Taip taip, žinau, keista! Ogi koks geras vaikelis anksčiau buvo, kaip darželyje gražiai dainavo, šoko. O Jėzus Marija, pažiūrėkit, į ką gi išaugo! Va, eina pas Oną su gėlėm. Baisu! Oi, nežinau, kaip vargšė Marytė išgyvens… Na, bet neužsisėdėkim ties šia pikantiška naujiena (juk yra ir kitų!). Šią temą plačiau aptarsime rytoj turguje.

Kita tema – „Vargšelė Agota“. Žinojot, mano mielosios, kad Agotėlė paliko viena? Taip, kraupu. Augino vargšė vaikus, o tie išskrido Anglijon. Ir kaip dabar jai ten vienai – nei duonos nusipirkt, nei malkų prisinešt. Ojėj ojėj, kaip ji žiemą išgyvens… Reikės nueiti aplankyti, pažiūrėti, gal ko reikia. Šiais metais. Gal… Bet kaip jai ten vargšei vienai?.. Nors ir ji ne auksas. Pamenat, kaip per Juliaus ir Kotrynos „veselijas“ prisilesė? Kokia gėda, kokia gėda! Reikėjo paskui Juozui vilkti ją namo…

Tęsiame laidą. Dabar pikantiškiausia šio vakaro tema – „Naujienos iš poliklinikos“! Vakar buvau pas Šutkauską. Ir ką jūs manot? Sakė, inkstų akmenys. Viskas – nebegaliu valgyt nieko nei rūkyto, nei sūraus. Ooo, pamenu, kai kiaulę laikydavom – ir lašinukų, ir dešros būdavo. O dabar niekas nebelaiko – sūnus neapsiima, o man sveikatos tai nėra pačiai augint… Bet ir daktarėlis! Palaukit palaukit! Įkišau kišenėn penkiasdešimt litų, o net spaudimo nepamatavo! Ir „Ramipril“ neišrašė. Šundaktaris! Neikit pas jį – dar nugydys. Tai kas dabar man, vargšei, belieka… Tik numirt. O Dieve mano, prie ruso taip nebuvo! Daktarai visais pasirūpindavo, o ir pinigų buvo…

Na, šia liūdna žinia ir baigsime. Tęsinys – po sekmadienio pamaldų.

 

2 Comments

Komentuoti: name Atšaukti atsakymą

Your email address will not be published.


*