Ramiomis naktimis , kai užmiega paukščiai, o žolėje girdėti tik vienišo žiogo daina, milijardai žvaigždžių stebi mus iš dangaus. Tylutėliai šnabžda negirdėtus žodžius, niūniuoja mums lopšines.
Tyliai seka pasakas alsuodamos savo nepakartojama didybe.Tik ne visi jas mato. Miestuose jas paslepia ryškios šviesos, o kitur dangus reikalingas tik nuspėti rytdienos orams. Jos lieka nepastebėtos, vienišos begalinėje Visatoje, liūdnos ir tykios.
Svajonė… Kažkada žmogui ji buvo reikalinga kaip oras, kaip tikslas, stumiantis į priekį, siekiamybė kažką pakeisti ar atrasti. Tikslas kurti. Kas dabar žmones stumia į priekį? Kylančios naftos kainos? Atrastas naujas neišsitepantis audinys? Ar dar nematytas naujas brangus drabužis? Kas? Aš nežinau, tu nežinai, niekas nežino. Tik visi suprantame, jog nevalia sustoti, jog per maža laiko, nebėra vietos svajonėms. Nebėra laiko kitiems. Tik kažin kas jį pavogė? Mums reikia tiek daug -ką jau- gal ir visko.
Mums reikia už kaimyną gražesnio automobilio, prabangaus namo. Nesistebėčiau, jei kas užsigeistų Mėnulio, o gal ir nuostabiųjų žvaigždžių, nes dabar žmogus yra grobuonis.
Vasara. Smilga priverta kvapnių žemuogių, skaisti saulė, draugų juokas. Vaikystė, jaunystė, brandumas, orumas. Tiesiog gyvenimas. Trys šimtai šešiasdešimt penki mėnesiai, vienuolika tūkstančių trys šimtai penkiolika dienų. Taigi… Kur mes skubame? Ar mes, pasak Antuano de Sent-Egziuperi, skubame pamatyti tą milijoną smulkių daiktelių, kurie kartais matyti danguje? Ne, mes skubame juos nusipirkti, juos valdyti, nes mes juk rimti žmonės. Mums nevalia dykaduoniauti, jaunimas turi dirbti, ne svajoti. Nevalia būti lengvabūdžiam svajokliui…
Nereika taip apsunkinti gyvenimo (neneigiu – jis kartais būna neapsakomai sunkus), viskas turi savo laiką ir vietą, žmogus yra viso to priežastis. Tai mes visi esame tas Visatos centras, ta didžioji trauka, kuri traukia visą grožį. Tik tereikia tai suprasti ir tuo pasinaudoti,nebijoti atsimerkti ir pažvelgti kitam žmogau į akis. Ir nelauktai mes pamatysime daugiau, nei tikėjomės. Daug daugiau. Mes pamatysime svajonę. Trapią it stiklas svajonę. Viltį gėriui. Juk nesvarbu, kiek mes turime pinigų, gražių drabužių, svarbu tai, kiek mes turime mus mylinčių žmonių. Svarbu, kiek mes turime svajonių, nes jei turi svajonę-turi tikslą. Turi tikslą-vadinasi gyveni. Gyveni-tai svajoji. Tai dar vienas gyvenimo ciklas. Nebijokime pažvelgti į dangų, juk per tas kelias minutes viso pasaulio parduotuvės nepaskelbs galutinio išpardavimo, anaiptol, tada suprasi, koks mažytis esi prieš Visatą ir gyvenimo smulkmenos bus tik dulkės, blaškomos vėjų.
Monika Grinevičiūtė III kl.
Leave a Reply