Šaunūs Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazijos mokiniai Faustas Vaičiulis ir Tomas Bieliauskas patys rengia žygius, dalyvauja visoje Lietuvoje organizuojamuose žygiuose bei kartu su archeologais ieško istorijos pėdsakų žemėse. Šie vaikinukai laukia savaitgalio, kad išvažiuotų dar į vieną dviračių žygį ar atrastų ,,lobį“ po žeme. Žinoma, ,,aukso puodo“ gimnazistai neieško, tačiau juos domina istoriniai daiktai – kirviai, sagės, apdirbtas titnagas ir kitokios smulkmenos, kurios jiems yra labai vertingos. Svarbu ne tik surasti, bet ir ištirti, kuriam amžiui priklauso, kam buvo naudojamos.
Taigi nutarėme pakalbinri savo bendraklasius ir daugiau sužinoti apie šį įdomų jų pomėgį.
– Kas paskatino pamėgti žygius?
Tomas Bieliauskas. Žygiuoti ir domėtis paskatino noras daugiau sužinoti apie savo gimtąjį kraštą ir Lietuvos istoriją.
Faustas Vaičiulis. Viskas prasidėjo gimtosiose vietose ir per istorijos pamokas. Pirmas didesnis žygis buvo su bendraklasiais ir klasės vadove Kazimira Anciulevičiene Neries regioniniame parke ,,Piliakalnių Lietuva“, kurio metu nužygiavome 10 kilometrų.
– Kokiu tikslu leidžiatės į tokius ilgus žygius?
T.B. Šiuo metu dalyvaujame ,,Partizanų Lietuvos“ žygiuose, skirtuose pagerbti Lietuvos partizanus.
F.V. Kadangi domiuosi Lietuvos partizanais, tai šie žygiai man yra labai svarbūs. Žygiai vyksta kas antrą savaitgalį.
– Ką aplankote žygių metu?
T.B. Žygių metu aplankome vietas, kuriose pagerbiami partizanai, įvairias istorines vietas.
F.V. Žygiuodami aplankome istorines, archeologines, mitologines vietas, gamtos paminklus.
– Kokiuose žygiuose esate dalyvavę?
T.B. Esame dalyvavę savo surengtuose dviračių žygiuose, piliakalnių žygyje Neries regioniniame parke, žygyje palei Mūšą, žygyje, skirtame pagerbti 1863 metų sukilimo vadą Antaną Mackevičių bei ,,Partizanų Lietuvos“ žygiuose.
F.V. Dalyvavau Mūšos žygyje, vykusiame Joniškėlio seniūnijoje, kurį organizavo Dainius Jurevičius. Iškeliavome iš Švobiškio kaimo ir Mūšos pakrantėmis vėl sugrįžome į Švobiškį.
Kitas žygis vyko Panevėžio – Kėdainių rajonuose. Jis buvo skirtas sukilėlių vado A.Mackevičiaus 190-mečiui paminėti. Žygį organizavo Pasvalio krašto kraštotyrininkas Algimantas Stalilionis.
Vėliau prasidėjo žygių ,,Partizanų Lietuva“ ciklas. Dalyvavome dviejuose jo žygiuose.
– Ar patiko? Kas labiausiai įsiminė?
T.B. Labiausiai įsiminė įdomios, jaudinančios istorijos, žygio dalyvių draugiškumas, dainos.
F.V. Žygių metu labiausiai patiko partizanų bunkeris ,,Voruta“ Anykščių krašte, Palatavio
piliakalnis, ant kurio, pagal Tomo Baranausko hipotezę, karūnavosi Karalius Mindaugas.
– Kaip žinome, Tomai, dalyvavai Labanoro žygyje. Kokie įspūdžiai iš jo?
T.B. Taip, dalyvavau garsiajame Labanoro žygyje, kurio tikslas buvo atkreipti Lietuvos valdžios dėmesį į negailestingą Lietuvos miškų kirtimą. Tikrai baisiai iškirsta Labanoro giria, plynių plotai didžiuliai. Ne tik iškirsti medžiai, bet ir subjaurota miško paklotė. O dar prieš žygį urėdija mums išarė miško keliukus. Didelį įspūdį padarė tai, kad buvo tikrai daug neabejingų Lietuvos žmonių tame žygyje. Deja, žygio tikslas kaip ir nebuvo pasiektas – plynų kirtimų sustabdymas nebuvo pratęstas. Bet, nepaisant to, šalies valdžiai parodėme, kad mūsų yra daug ir mes nepritariame miškų naikinimui.
– Kaip susidomėjote archeologiniais kasinėjimais?
T.B. Kadangi domimės istorija, tai automatiškai tampa įdomūs ir archeologiniai kasinėjimai. Jie yra vertingi – įdomu ne tik surasti, bet ir ištirti, kuriam amžiui priklauso bei kam buvo naudojami daiktai.
F.V. Dalyvaudami vienos dienos ekspedicijoje, ieškodami mitologinių vietų, susipažinome su profesoriumi daktaru Vykintu Vaitkevičiumi. Jis mus pakvietė į Bajorų archeologinę ekspediciją Elektrėnų rajone. Kasinėjimai ten vyko jau nuo 2006 iki šių metų. Radiniai yra saugomi Kaišiadorių krašto muziejuje.
– Kaip vyksta tie kasinėjimai?
T.B. Darbai prasidėjo nuo sluoksnių iš perkasos (duobės) mentelėmis žemės kasimo ir dėjimo į kibirus. Kiekvienas kibiras turi savo vietos tikslų ,,kodą“. Tada žemės iš kiekvieno kibiro atskirai yra išpilamos ant tokio daikto, kurio apačioje yra tinkliukas. Tuomet ant žemių leidžiamas vanduo, jos maišomos tol, kol iš jų pasilieka tik kietosios dalelės. Tada kietosios dalelės yra išpilamos ant padėklo. Ten jos truputį pradžiūsta ir būna perrenkamos. Perrinkimo metu aptinkame smulkių archeologinių radinių. Stambesnių galima rasti ir žemės kasimo metu. Radiniai atidžiai sudedami į maišelius, pažymėtus kodais.
– Kokių radinių teko rasti kasinėjimų metu?
F.V. Archeologinės ekspedicijos metu daugiausia buvo rasta žmogaus apdirbto titnago, jo nuoskalų, angliukų, degintinių kaulų likučių. Didžiausias radinys – titnaginis peiliukas. Žinoma, radinį aptikti būna labai smagu, bet vien dėl šaunios kasinėtojų grupės verta važiuoti. Draugiški vakarai, kartu dainuojamos lietuvių liaudies dainos, pagalba vieni kitiems, įvairūs pasakojimai, puiki atmosfera.
– Taigi, linkime Tomui ir Faustui dar daug daug naujų žygių, puikių įspūdžių, ilgų nueitų kilometrų ir didelės sėkmės.
Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos jaunosios žurnalistės Dominyka Budrytė ir Jūratė Veršinskaitė
-
- sdr
-
- dav
-
- dav
