Ona Zita Tamošiūnienė
1943-5-11 – 2014-03-26
Ar pastebėjote – gervės sugrįžo… Jos įveikė tūkstančius kilometrų, kentė nepalankų orą, pražūtingas audras, netikėtus speigus. Bet skrido… Kęsdamos badą, prarasdamos sąmonę, jos atkakliai ir beatodairiškai judėjo savo lizdo link. Nes jei jos nesuspės, nes jei jos nors dieną pavėluos – nebus kas skelbia pavasarį, nebus, kas gieda gyvenimą… Nes taip buvo ir bus visada…
Prieš septyniasdešimt metų, pačiame obelų žydėjime, gimusi mergaitė greičiausiai dar nė nenutuokė, kad jos gyvenimas bus paženklintas sparnais. Ne lakūnės, ne kosmonautės, o ypatingais žmogiškumo, nuoširdumo, atjautos sparnais. Tai privilegija tų, kuriuos mes vadiname Mokytojais. Tai pasirinkimas žmonių, kurių kelias paženklintas sunkiu darbu ir pasiaukojančiu atsidavimu kitiems.
Niekas kitas, tik mes, Jūsų mokiniai, auklėtiniai, kolegos, galime paliudyti – buvote išskirtinė asmenybė. Jūs nemokėjote nesijuokti… Jūs nemokėjote pykti… Jūsų reiklumas mokiniams tai pirmiausia buvo reiklumas pačiai sau… Jūsų rankų užteko ir formulėms rašyti lentoje, ir apkabinti verkiantį vaiką… Jums nebuvo „blogos klasės“ ar „sunkaus vaiko“ – visi buvo lygūs ir dėmesio bei šilumos užteko visiems… Tai buvo Jūsų stiprybė, Jūsų sparnai! Ir net kai klastinga liga pakirto kūną, šypsena nedingo Jūsų veide.
Kiekvieną pavasarį daugybė mokinių paskutinį kartą išgirsta skambutį. Jiems tai visko pradžia. Mokytojui – pabaiga. Kiekvieną pavasarį, žydint sodams, mokytojai miršta tam, kad tūkstančiai tų, su kuriais kartu gyveno, kuriuos vadino savo vaikais, pakiltų skrydžiui. Miršta tam, kad mes gyventume. Kiek kartų mirėte Jūs? Kiek kartų prisikėlėte? Kiek kartų liudijote gyvenimą?
Kartu su sugrįžtančiom gervėm išėjote Jūs, Mokytoja. Tačiau šimtų, tūkstančių Jus pažinojusių širdyse Jūsų sielos sparnų ošimas bus girdimas amžinai.
Leave a Reply