Pasaulis nuostabus, kai rytas aušta ir kai leidžias saulė. Kai švelniai krinta į delną lietaus lašai, kai kvėpuoja pavasarį besiskleidžiančių gėlių žiedai.
Atrodo, vakar buvo paprasta pavasario diena. Pasaulis toks pat kaip ir kiekvieną dieną. Kažkur lojo šuo, kažkas vėl skubėjo į darbą. Užsimerkęs galėjai matyti viską, ką ir kiekvieną rytą matai. Tik mokykloje besišypsantys ir laimingi veidai išdavė, jog tai kovo 20 – oji. Pasaulinė Žemės diena.
Visi skubėjo į mokyklos salę, rankose spausdami gėles ir paukštelius. Čia rinkosi tie, kurie norėjo paminėti šią nuostabią dieną. Kiekvienas jų turėjo tikslą – sudainuoti dainą.
Du mokiniai išdidžiai nešė šiai dienai skirtą vėliavą, kuri jau greitai plaikstysis vėjyje. Kiti dainavo dainas, skirtas Žemei. Dauguma šypsojosi, ir tu galėjai jausti, kaip spurda jų širdys, kaip lūpų kampučiuose sutelpa baimė ir jaudulys, tariant dainos žodžius. Jei būtum tyliai įsiklausęs, galėjai girdėti, kaip pirštų pagalvėlės skausmingai liečia gitarų stygas, kuriomis teka dainos gyvybė.
Iškilmingai sudainavę dainas, mokiniai atsiėmė pagyrimo raštus už dalyvavimą ir pastangas. Nuo veidų nedingo šypsenos. Šventę užbaigė mokytoja tokiais žodžiais: ,,Čia mano žemė, mano žemė – mano dangus.
Mano kelias, mano kelias į mano namus. Mano laimė, mano laimė – mano viltis.“ Visi padėkojo vieni kitiems už tokią gražią šventę ir po vieną paliko salę.
Pasaulis gražiausias tada, kai krinta paskutinės žiemos snaigės, elegantiškai ir tyliai nusileisdamos ant šiltų skruostų ir gaiva jau kvepiančios žemės.
Meda Kazlaučiūnaitė, II c klasės gimnazistė
Leave a Reply