Folkloro ir pyragų šventė „Martyns papartyns”

Mūsų senoliai Lietuvoje šv. Martyno dieną minėjo kaip paskutinę rudens šventę. Žemaitijoje šią dieną kiekvienuose namuose valgydavo keptą žąsį. Seniau kaimo žmonės Šv. Martyną laikė orų pranašu ir iš šv. Martyno dienos spręsdavo, koks oras būsiąs per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“; „Martyns ant ledo, Kalėdos ant vandenio“. Tarta, jeigu lapkričio 11-ąją giedra, tai būsianti labai šalta žiema. Be to, šv. Martynas – paskutinė rudens kalendorinė šventė, užbaigianti ganiavos darbus, uždaranti gyvulius į tvartus. Šia diena ypatingai džiaugėsi piemenukai, nes baigėsi sunkūs vasaros ganymo darbai.

Švento Martyno dieną paminėjo Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės – Bitės gimnazijos Narteikių skyriaus darželinukai bei pradinukai. Mokytojos supažindino su šios dienos papročiais, tradicijomis, mokė dainų ir žaidimų apie oželį, patys mokiniai ieškojo informacijos apie šventės prasmę. Darželinukai su auklėtojomis kepė pyragus, o mokyklinukai – tradicinę kiaušinienę ant laužo. Oras pasitaikė puikus, tačiau su „bradu“, tai labai tikėtina, jog Kalėdas švęsime „su ledu“.