Iš nebūties sugrįžęs siaurukas

01

Ar kada esate pagalvoję, koks didelis pasaulis gali sutilpti mažame kartono lapelyje, kuriame su adatomis išspaustas nesuprantamas ornamentas? Kas bent kartą gyvenime važiavo siauruku – supras, jog kalbu apie bilietus. Tas mažas popierines korteles, kurias gaudavo visi keleiviai… Siaurasis geležinkelis buvo neatsiejama šiaurinės Lietuvos gyvenimo dalis ir kiekvienas mūsų galėtume papasakoti savą siauruko istoriją…

Mano siaurukas

Kas siaurukas yra man? Tai senelis, kurio niekada nepažinojau (jis mirė vos man gimus) ir, kuris nemažą gyvenimo dalį dirbo „prie gelžkelio“. Tai šeštadieniniai pasivaikščiojimai su visa šeima į „gelažų krautuvę“ (taip mes vadinome ūkinių prekinių parduotuvę, veikusią šalia Joniškėlio geležinkelio stoties)… Visi pasipuošdavome išeiginiais rūbais ir iškeliaudavome. Gal, kad buvau vaikas, o gal todėl, kad anuomet pasaulis buvo gerokai didesnis, man atrodydavo, jog stotis būdavo labai labai toli. Mama arba tėtis visą kelią pasakodavo, kas kažkada gyveno viename ar kitame name, o aš skaičiuodavau senosios miesto sodo tvoros stulpus ir skaitydavau smetoniškose plytelėse, kuriomis buvo grįstas takas, įspaustus užrašus… Parduotuvėje dažniausiai nieko nepirkdavome. Tai greičiau buvo savotiškas ritualas, nei būtinybė… Tiesa, aš galėdavau ištisą valandą stovėti prie vitrinos su kišeniniais peiliukais… Buvau davęs sau žodį, kad, kai užaugsiu ir turėsiu daug pinigų, visus juos nusipirksiu… Iš parduotuvės mes visada eidavome į stotį pasižiūrėti traukinių! Atsimenu impregnuotų pabėgių kvapą, po kojomis girgždančią raudoną, maltų plytų skaldą, gelsvas stoties sienas, didžiulį užrašą JONIŠKĖLIS, varinį varpą, perone stovintį stoties viršininką. Jis man atrodė pačiu galingiausiu žmogumi pasaulyje, galinčiu vienu rankos mostu sustabdyti ar paleisti didžiulį traukinį. O kur dar šalia stoties medinis, sunkiai nusakomos spalvos paviljonas, kuriame buvo įsikūręs bufetas! Aš buvau pasiruošęs visą savaitę nekrėsti eibių, kad tik gaučiau gabalėlį ten parduodamo rafinuoto cukraus…

Traukinys, kurį galima… „susitranzuoti“

Siaurukas, tai visiškai kitokio gyvenimo etalonas. Šiandien, šiame nežinia kur skubančiame pasaulyje, vargu ar atsirastų vietos transporto priemonei, kuri nuo Joniškėlio iki Pasvalio pukšėdavo beveik valandą, o kelionė iki Biržų užtrukdavo tris. Per tiek laiko būdavo galima pasigerti, išsimiegoti ir… atsipagirioti. Jei smarkiai prispausdavo gamtiniai reikalai, galėdavai iššokti iš pirmo važiuojančio traukinio vagono, sulakstyti į krūmus ir laimingai sugrįžti atgal.Jei po žvejybos Mūšoje ar grybų rinkimo Lepšynės miške norėdavai patogiai sugrįžti namo, tereikėjo atsistoti šalia geležinkelio pylimo, pakelti ranką ir… „susitranzuoti“ traukinį… Jei būdavo labai karšta arba priešingai – šalta ir slidu, traukinukas sunkiai įveikdavo įkalnes, tad keleiviams tekdavo išlipti ir pastumti įnoringą transporto priemonę. Kas smagiausia, dėl to niekas nereikšdavo jokių pretenzijų. Tai būdavo visiems savaime suprantama… O jei jūs gyvenote šalia siauruko ir nebandėte iš trijų kapeikų monetos, padėtos ant bėgių po pravažiuojančio traukinio ratais, pasigaminti medalio, vadinasi jūs neturėjote vaikystės… Niekas nesakydavo „važiavau traukiniu“ ar „gyvenu šalia siaurojo geležinkelio“. „Traukinukas“, „siaurukas“ – mažybiniai žodžiai, kurie tarsi pabrėždavo, kad geležinkelis vietiniams žmonėms buvo gerokai daugiau nei pylimas, ant kurio patiesti metaliniai bėgiai. Tą suasmenintą ryšį su siauruku tiesiogiai ir netiesiogiai juto dauguma vietinių gyventojų.

Tiesa, pirmoji pažintis su traukinuku įvyko anaiptol ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis. Siaurojo geležinkelio (600 mm kelio pločio) ruožą Šiauliai–Joniškėlis– Pasvalys vokiečiai nutiesė 1915 metų rudenį. Tais pačiais metais pastatyta pirmoji Joniškėlio geležinkelio stotis. Darbus atliko rusų belaisviai. Inžinerinės naujovės paskirtis neturėjo nieko romantiško – pragmatiškiems ir praktiškiems vokiečiams reikėjo transporto priemonės, kuria patogiai ir nebrangiai būtų galima Vokietijon išvežti iš lietuvių sugrobtą turtą. Kaip žinia, vokiečiai – pedantiška tauta, tad savo valdžios nurodymus – rekvizuoti mūsų prosenelių gėrį jie vykdė labai uoliai. Taip uoliai, kad neužteko vietos Joniškėlio žemės ūkio mokyklos pastatuose ir teko statyti papildomus barakus šalia pačios stoties. Iš pradžių medinius, vėliau – mūrinius. Vienas tokių iki šiol stovi netoli geležinkelio tilto.

Siaurukui bus lemta suvaidinti labai svarbų vaidmenį įtvirtinant Lietuvos nepriklausomybę. „Joniškėlio mirties bataliono“ partizanai už lašinius, kiaušinius ir alų iš vokiečių nusipirko garvežį, vagoną ir platformą. Siauruku bus gabenami kariai, maistas, amunicija. Tai leis efektyviau kovoti tiek su bolševikais, tiek su bermontininkais. Tarpukaryje siaurukas taps kylančios ekonomikos, vilties simboliu. Lietuvos nepriklausomybės metais bus užbaigtas ruožas Pasvalys–Biržai. Naujai nutiestas geležinkelis Joniškėlis–Panevėžys ir Joniškėlis–Žeimelis. Kelio atkarpa Šiauliai–Joniškėlis–Biržai buvo 600 mm pločio. Kaip pasakoja seni geležinkeliečiai, 1935 m. per dvi dienas ji buvo praplatinta iki 750 mm. Šiaurės Lietuva skaudžiai nukentėjo I pasaulinio karo metu. Siaurukas tapo svaria ekonominio šalies augimo dalimi. Geležinkeliu buvo patogu ir pigu gabenti derlingose žemėse užaugintą produkciją, atsivežti trąšų, anglių. Keleivinius ir prekinius vagonus traukdavo garvežiai. Keliui praplatėjus iki 750 mm, „Lietuvos geležinkeliai“ (1936–1937 m.) nupirko dešimt naujų čekiškų galingų garvežių. Tuo pačiu metu dalį keleivinių vagonų pakeitė vadinamosios automatricos (panašios į dyzelinius traukinius). Jų varikliai buvo kūrenami trumpai supjautomis malkomis.

Užslinks karas ir geležinkelio bėgiai virs kančios ir mirties keliu. Kai 1941 metų Joniškėlio žydus varys į geležinkelio stotį, jie tikės, kad tai kelionė į naują gyvenimą. Tik šalia stoties stovinčios „padvados“, į kurias bus kraunami nelaimėlių daiktai, bylos ką kita. Abraomo tautos atstovams Pažadėtąją žemę atstos masinė kapavietė Žadeikių miške. Nacius pakeis sovietai. Kančios, prievartos ir nevilties bus dar daugiau. Vėl riedės vagonai, kuriuose mūsų broliai, tarsi galvijai į skerdyklą, bus vežami mirti amžino įšalo žemėje… Po Antro pasaulinio karo Joniškėlyje bus labai keista, graži ir romantiška tradicija: šiltais vasaros vakarais kone visas miestelis eidavo pasitikti paskutinio atvažiuojančio ir išvykstančio traukinio. Ne tam, kad kažką pasitikti, ar palydėti. Tiesiog pabendrauti vieni su kitais, pasmalsauti kas atvažiavo, ar kas išvyksta, pabūti visiems kartu. Esu tikras, kad ne vienas stovintis perone, turėjo slaptą viltį, kad su tuo paskutiniu tądien atvykstančiu traukinuku, sugrįš ir ištremtas tėvas, brolis, mama, sesuo…

Pokario kroviniams ir keleiviams pervežti geležinkelis buvo vienintelė transporto priemonė. 1950–1980m. per parą buvo pakraunama 10–15 vagonų plytų, malkų, javų, daržovių ir kitų krovinių, iškraunama 5–10 vagonų anglies, trąšų, miltų, druskos, cukraus. Joniškėlio stotis buvo viena geriausiai tvarkomų ir turinčių gražiausią aplinką ne tik tarp senųjų Lietuvos stočių, bet ir visoje tuometėje Tarybų sąjungoje. Tai buvo neabejotinas ilgamečio stoties viršininko Jono Kaškelio nuopelnas. Joniškėlio stotis buvo didžiausias šiaurės Lietuvos siaurojo geležinkelio mazgas ir juokais buvo vadinamas mažuoju Radviliškiu, kadangi taip pat turėjo keturias kryptis: į Šiaulius, Žeimelį, Biržus ir Panevėžį. 1996 metais paskutinis traukinukas išbildėjo iš Joniškėlio. Liepos 1 dieną visų traukinių eismas buvo uždarytas…

Joniškėliečiai neužmiršo siauruko

Nors jau dvidešimt metų siaurukas nebepuškuoja Šiaurės Lietuvos lygumomis, tai dar nereiškia, kad yra užmirštas. Tai įrodė sausakimša Joniškėlio kultūros namų salė, Iš nebūties sugrįžęs siaurukas (Atkelta iš 1 p.) kurioje vyko koncertas „Siauruką prisimenant“. Kartu tai buvo ir trejus metus Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos ir Joniškėlio miesto bendruomenės vykdyto projekto pristatymas visuomenei. Projektu siekta įamžinti vieną unikaliausių ir saugotinų šalies inžinerinio ir kultūrinio paveldo objektų Šiaurės Lietuvoje – siaurąjį geležinkelį, į tiriamąją veiklą įtraukiant įvairaus amžiaus žmones: moksleivius, jaunimą, vidutinio amžiaus ir pagyvenusius bendruomenės narius, kraštiečius. Bendra projekto vertė daugiau nei 17000 eurų. 80 procentų lėšų skyrė Europos Sąjungos struktūriniai fondai, likusią sumą, savanoriško darbo pavidalu, įnešė projekto vykdytojai. „Už projekto gautas lėšas gimnazija įsigijo vaizdo, foto ir garso aparatūros, muzikos instrumentų, tautinių rūbų komplektą. Pernai moksleiviai lankėsi Aukštaitijos siaurojo geležinkelio depe, keliavo siauruku. Dailės mokytojos L. Razmienės iniciatyva buvo surengtas jaunųjų rajono dailininkų pleneras, kurio dalyviai savo darbuose įamžino siauruką. Gimnazistai aplankė ne vieną Joniškėlio krašto gyventoją, dirbusį geležinkelyje. Užrašė, nufilmavo jų prisiminimus. Surinkta medžiaga buvo pristatyta šventinio koncerto proga išleistame lankstinuke“, – pasakojo gimnazijos pavaduotoja ugdymui Raimonda Vasiliauskienė. „Tai buvo puiki patirtis tiek mokytojams, tiek mokiniams. Galimybė vaikams tiesiogiai pabendrauti su žmonėmis, kurie kažkada dirbo siauruke, leido jiems iš naujo atrasti mūsų krašto istoriją. Kartu tai buvo puiki proga suartėti bendruomenei ir gimnazijai“, – sako viena projekto organizatorių, pradinių klasių mokytoja Vaida Norvaišienė.

Palikime projekto detales nuošalėje ir grįžkime į Joniškėlio kultūros namų salę. O gal peroną, kuriame susirinko seni draugai. Čia blaškosi vieniša, pasiklydusi keleivė – renginio vedėja Vaida Garnytė, čia gali sutikti kažkur iškeliaujančius šokių kolektyvo „Tryptas“ narius, ar smagiai nusiteikusias „Velta“ šokėjas. Traukinio vis nėra, tačiau jo gaudesį mes girdime skaitovų eilėse, ar nostalgiškos „Krokodilo Genos“ dainelės posmuose. O štai ir traukinukas! Vorele į sceną lipa pirmokai ir iš visos širdies traukia linksmą „Traukinuko dainelę“. Va ir keleiviai! Pasvalietis Povilas Balčiūnas džiaugiasi, kad perone tiek daug žmonių, ir prisimena apie tai, kaip kažkada siauruku važiuodavo aplankyti senelių, gyvenančių Biržuose. Joniškėlietis Steponas Rimkus kalba apie siauruko atgimimą, o iš Panevėžio atvykęs Aukštaitijos siaurojo geležinkelio direktorius Gintaras Kerbedis tikina, kad viskas dar prieš akis ir traukinukas anksčiau ar vėliau vėl pajudės Aukštaitijos lygumomis. Perone-scenoje vieni keičia kitus. Pušaloto progimnazijos kanklininkai (vadovė V. Čirvinskienė) apdainuoja mūsų krašto grožį, o Joniškėlio „Ramunėlės“ (vadovė N. Stepulienė) kviečia į romantišką pasimatymą… Didžiausia renginio „vinis“: gimnazijos mokytojų vyrų ir moterų chorų pasirodymai, kuriuos žiūrovai palydi ovacijomis.

Sunku žodžiais nupasakoti renginio atmosferą. Tai iš tiesų labai priminė tuos pokarinius joniškėliečių susibūrimus geležinkelio stotyje. Juk siaurukas niekur nedingo, jis tiesiog išvažiavo… Ir vieną dieną jis tikrai sugrįš. Ir vėl puškuos iš Joniškėlio į Pušalotą ir Panevėžį, į Pasvalį ir Biržus, į Pakruojį ir Šiaulius. Iš vieno miestelio į kitą. Iš vienos širdies į kitą širdį.

Pasvalio r. laikraščio “Darbas” vyriausiasis redaktorius Viktoras Stanislovaitis

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Raimonda Vasiliauskienė