In memoriam Rūtai Bagužienei

DSC_8219-2

 

Rūta Julija Bagužienė

1947-11-01      2014-07-29   

Gimnazijoje tylu. Nei įprasto šiai vietai šurmulio, nei kvapų. Atostogų įkarštis. Tik valso žingsneliu sukasi atmintis…   Skaitykla. Palei sienas sustatytose spintose skaitytojų laukiančios knygos, centre – tuzinas suolu su kompiuteriais. Viskas nauja, gražu, sterilu… Bet užtenka tik užmerkti akis ir viskas neatpažįstamai pasikeičia…  Mes – didžiulėje  klasėje. Ant sienų – nesibaigianti mozaika,  sudėliota iš vaikiškų piešinių, rankdarbių, fotografijų… Suskamba skambutis ir iš koridoriaus klasėn įvirsta klegantis, besijuokiantis vaikystės tumulas.  Kažkas tvarkingai sėdasi į suolą ir dėliojasi sąsiuvinius, kažkas ieško dūdelės ir  kartojasi melodiją, o  kažkas dar gyvena pertraukos nuotaikomis… Maža mergaitė pribėga prie Jūsų ir taria: „ Mama, ar aš galėčiau…“  Žodžiai užstringa. Mokinukė nekaltai šypteli ir pasitaiso: „Mokytoja, ar aš galėčiau…“ Ir taip šimtus, tūkstančius kartų… Niekada nebuvote „tik mokytoja“. Jūsų klasėje, Jūsų širdyje vietos pakako visiems: esamiems ir buvusiems mokiniams, kolegoms, artimiesiems. Lengvu valso žingsneliu Jūs ėjote per gyvenimą dalindama save.  Jūsų griežtumas ir reiklumas kitiems buvo pirmiausia reiklumas sau pačiai.  Meilę gimtinei Jūs išreiškėt ne tuščiomis deklaracijomis, o šokiu, daina, eilėmis.  Dovanojote save beatodairiškai, negailėdama nei jėgų, nei laiko, nei sveikatos. Tačiau  kad ir kaip užimta ar pavargusi būdavote, visuomet atrasdavote laiko šeimai, sūnui,  anūkei Izabelei, kuri buvo Jūsų viltis, džiaugsmas, pasididžiavimas…

Šiandien tuščia Joniškėlio gimnazija. Tuštuma ir mūsų širdyse. Ir taip norėtųsi paprašyti visagalio Laiko  dar vienos galimybės nors sekundei, nors akimirkai pašaukti Jus Mama, Mokytoja…

Jūsų balsas dar ilgai skabės  kolegų, mokinių, artimųjų širdyse. Tegul būna lengva Jums Joniškėlio žemė.

 

Joniškėlio Gabrielė. Petkevičaitės-Bitės gimnazijos bendruomenė